Pradedant medžioklę su pradedančiuoju šunimi reikia jį gerai paruošti fiziškai. Tą pasiekti reikia keletą savaičių treniruoti šunį – bėgimas šalia dviračio, plaukiojimas, kad šuo visą valandą nepavargtų būti vandenyje. Mano šunys treniruojami visus metus, o likus mėnesiui iki medžioklės jie bėgioja šalia dviračio po 2 valandas (per visą dieną) taip, kad raumenys išryškėja kaip skulptūros, gerėja širdies ir plaučių veikla, šunys laisvai be nuovargio galės prabėgti po 30 km. Šuo turi būti gerai paruoštas pirmai medžioklei pagal savo discipliną – nepriekaištingai atsiliepti į kvietimą (švilpuką), gultis, t.y. tuoj pat kristi bet kokiu atstumu pakėlus ranką arba sušvilpus, tvirtai laikyti tilktį, jeigu pajaus grobį. Šuo turi mokėti gerai aportuoti, rasti ir atnešti sužeistą grobį, atidirbti kraujo pėdsaką. Ši pirmoji medžioklė turi turėti tik vieną tikslą – paruošti šunį, dar negalima galvoti apie tai, kaip pašaudyti savo malonumui.
Reikia paleisti šunį nuo pavadėlio ir pasiųsti jį paieškai, o dresuotojui eiti tiesiai prieš vėją, tegul šuo eina į kiekvieną pusę apie 50 metrų. Jeigu šuo nueis toliau, dresuotojui reikia pasukti į priešingą pusę šuniui nukrypstant tam laikui nuo tiesaus kelio. Jeigu šuo nueis per daug į priekį, paguldykite jį vibruojančiu švilpuku, duokite pagulėti, prieikite ir leiskite vėl paieškai. Štai šuo atsikėlė pagal kurapkas. Įsakykite „gulėt“, prieikite prie šuns stebint jo elgseną su sauja šratų metimui, jeigu prireiks. Padėjėjas turi pakelti paukštį skrydžiui, pašauti jį, nudobti ir pakelti. Šuo turi gulėti visą laiką. Po to reikia trumpam laikyti šunį su pavadėliu. Šuniui nereikia leisti atnešti pirmą iš karto nudobtą grobį, reikalaujama ugdyti kantrumą, gulėti po šūvio, nepulti atnešti grobio. Jeigu šuo nors truputį pajudės į priekį iš tilkties, kad rastų kurapką, arba norės pajudėti po šūvio ar paukščio kritimo, reikia su jėga mesti į šunį saują šratų ir grandinę ir duodi komandą gult. Tai paguldys šunį vietoje. Tegul paguli ilgiau. Reikia prisiminti, kad aprašant būdą, kaip išmokyti šunį nepriekaištingai vykdyti komandą „gulėt“, buvo draudžiama į šunį mesti grandinę ar šratus, jeigu jis atsistodavo anksčiau laiko: juk metimas gąsdina šunį ir priverčia gelbėtis, t.y. bėgti, o ne gulėti. Kai šuo puola paskui paukštį – reikalas visai kitas. Šis grobio, kuris šunį jaudina, vijimasis yra medžioklinės aistros numalšinimas. Grobio kvapas audrina šunį ir jis neišnyksta. Smūgis grandine ar šratais iškart panaikins šį žavesį ir šuo tuoj pat išgirs komandą „gulėt“ ir ją įvykdys. Reikia nudobti dar keletą paukščių ir neleisti šuniui jų atnešti, tik po to galima bus leisti jam aportuoti ir netgi ieškoti sužeistą grobį. Nereikia audrinti šuns, jį reikia raminti. Jeigu nudobtas paukštis nukris šuniui prieš akis, tai patartina iš pradžių šunį pakvieti pas save, pasodinti, pagirti, duoti skanėstą ir tik po šito nusiųsti paukščio.
Pasitaiko tokių šunų, kurie, nepaisant sėkmingo aportavimo kurso užbaigimo, atnešus ką tik užmuštą ir dar šiltą grobį, pradeda jį laižyti ir maigyti arba šokinėti aplink šeimininką su grobiu nasruose neatiduodant jo. Tokiu atveju nereikia prarasti savitvardos ir imtis bizūno. Reikia švelniai pakviesti šunį bėgant nuo jo arba lėtai prieinant prie jo, priklausomai nuo to, kuris būdas yra veiksmingesnis šuniui, ir paimti grobį. Po šito reikia uždėti parforsą su ilgu pavadėliu ir pakartoti tą pačią situaciją. Kai grobis krenta po šūvio, dresuotojui reikia kaip galima greičiau pribėgti prie jo, energingai duoti šuniui komandą „aport“, o kai šuo sugriebs grobį, pagirti jį, po to paimti už pavadėlio ir patraukti už parforso (arba paprastą antkaklį, priklausomai nuo šuns charakterio), greitai nubėgti iki savo pirminės vietos viliojant su savimi šunį. Grįžus į pirminę vietą reikia duoti komandą „sėdėk“, vėliau „mesk“ ir galiausiai pagirti šunį ir apdovanoti skanėstu.
Keletas tokių pratimų užtikrina sėmę.