Tokių šunų yra labai mažai. Šuo, kuris rado nužudytą arba rimtai sužeistą elnią, šerną arba kitą didelį grobį, bet pats negali jo atnešti, turi paimti į nasrus gabaliuką medienos arba odos, kuris gumine juostele yra pririštas prie jo antkaklio, atnešti šeimininkui ir nuvesti jį prie rasto grobio. Grįžti atgal prie grobio šuo gali bėgant laisvai arba su pavadėliu, trumpiausiu keliu arba pagal savo pėdsakus.
Apmokymas vyksta šitaip: šuniui prie antkaklio pririšamas aportas – apsiūtas oda 20 cm ilgio, 4 cm skersmens medžio gabaliukas. Aportą geriausia pririšti tokio ilgio gumine juostele, kad šuo galėtų paimti aportą į nasrus, kai atsiguls ant žemės. Aportas pririšamas gumine juostele, nes ji neįsipainios į krūmynus. Bet tai jau paskutinis apmokymo etapas, o jo pradžioje aportas dedamas ant nužudyto grobio. Reikia, kad prie grobio šunį pasitiktų gerai žinomas jam padėjėjas, kurį jis myli. Padėjėjas turi sutikti šunį švelniai, duoti jam skanėstą, paskui kartu su komanda „aport“ paimti aportą, gulintį ant grobio, ir įdėti jį šuniui į nasrus. Tuo metu netoliese pasislėpęs ir viską matantis savininkas turi švilpimu pakviesti šunį. Kai šuo atneš ir atiduos jam aportą, savininkas turi duoti jam skanėstą, paglostyti ir pagirti. Tada šunį reikia paimti už pavadėlio ir nuvesti prie grobio, visą laiką rodant jam į grobį ir kviečiant prie jo. Grįžęs prie grobio, šuo giriamas ir apdovanojamas skanėstu ir šeimininko, ir padėjėjo. Paskui šuniui reikia suteikti didžiausią malonumą – atsigulti pas jį ant žemės, atsistoti keturpėsčiam, paloti, elgtis su jo kaip su lygiu. Tai labiausiai patinka šunims ir yra jiems didžiausias apdovanojimas. Po kiekvieno pratimo pakartojimo šeimininkas turi vis toliau ir toliau nutolti nuo grobio, ir tada, kai šuo pripras džiaugsmingai pribėgti prie padėjėjo, kad gautų skanėstą ir aportą, galima bus pereiti prie kito apmokymo etapo. Padėjėjas turės ant grobio padėti mėsos gabalą, o aportą šalia taip, kad šuo paėmęs mėsą ir nulenkęs galvą pagal komandą „aport“ galėtų jį paimti. Tada pagal padėjėjo ženklą arba šeimininko švilpuką šuo turi bėgti prie jo. Kai šuo įsisavins ir tai, galima bus pradėti paskutinio etapo apmokymą. Padėjėjas jau turi stovėti ne prie pat grobio, o per atstumą nuo jo, kiekvieną kartą vis daugiau atitolti, o galiausiai iš viso pasislėpti už medžio. Kai šuo prieis prie grobio ir suės skanėstą, bet pats neims aporto, padėjėjas turi sakyti „aport“, o paskui, jeigu šuo to nepadarys pats, – „ieškok šeimininko“. Po kiek laiko šuo viską darys pats, be priminimo. Bet stebėti jo darbą reikia dar keletą savaičių. Tam pasiekti padėjėjui rekomenduojama įlipti į aukštą medį. Taip pat pageidautina, kad ir savininkas matytų šunį per žiūronus tam, kad galėtų laiku sušvilpti, jeigu atsitiks taip, kad šuo su aportu prie jo neis. Apmokymo vietą reikia kiekvieną kartą keisti. Šio mokymo metodo aprašymas atrodo sudėtingiau negu pats apmokymas.